Priprasti dirbti krematoriume ir kone kasdien susidurti su mirtimi neįmanoma, sako laidojimo paslaugų ir krematoriumų „Cremains“ vadovas Justinas Savickas. Pašnekovas dalijasi mintimis, kaip sekėsi prisijaukinti šį darbą, kokių artimųjų prašymų teko atsisakyti.
– Kas jus paskatino rinktis su laidojimo paslaugomis susijusią darbo veiklą?
– Galbūt skambės kiek vaizdžiai, bet pasakysiu, kad krematoriumas pats mane pasirinko, ne aš jį. Kartais juokauju su draugais – kiekvieno karjera prasideda nuo 0, o mano prasidėjo nuo -2 metrų. Jaunystėje buvau duobkasys, vėliau persikvalifikavau į laidojimo namų darbuotoją, vairuotoją, vadybininką. Galiausiai mūsų įmonių grupė nusprendė vykdyti krematoriumo veiklą. Labai natūraliai susidėliojome atsakomybes.
Jaunystėje buvau duobkasys, vėliau persikvalifikavau į laidojimo namų darbuotoją, vairuotoją, vadybininką.
Buvo laikas, kai mokiausi, kaip tinkamai aprengti kūną, paruošti šarvoti, nes tai irgi yra rimtas mokslas. Tai neturi kelti papildomo skausmo – galbūt yra aprangos klostė, kuri neturėtų būti toje vietoje, gal kūnas yra pasisukęs tokiu kampu, kuriuo neturėtų būti, galbūt grimas kiek pakeičia vaizdą. Visose srityse yra daug kertinių momentų. Kiekvienas neatsakingas žvilgsnis, judesys ar frazė įsirėžia artimiesiems. Todėl visi be išimties darbai, susiję su laidojimu, yra vienodai svarbūs.
Buvo laikas, kai mokiausi, kaip tinkamai aprengti kūną, paruošti šarvoti, nes tai irgi yra rimtas mokslas
– Kiek metų dirbote duobkasiu, o vėliau ėmėtės veiklos krematoriume?
– Esu laidojimo namų „laidotuvininkas“ apie 18 metų. Tai yra tam tikri etapai: duobkasiu dirbau apie 5–6-erius metus, vairuotoju kažkiek laiko ir kt. Čia, krematoriume, dirbu nuo pat pradžių, tai vidurkis apie 2-ejus metus, nes pasiruošimas šiai veiklai taip pat užtruko. Rengėme mokymus, testavome, mokėmės.
Kartais juokauju su draugais – kiekvieno karjera prasideda nuo 0, o mano prasidėjo nuo -2 metrų.
– Kokios buvo pirmosios patirtys – gal ir pirmieji kremavimai ypač įsiminė?
– Kadangi rengėme mokymus, teko prisiliesti prie visų veiksmų, kurie susiję su žodžiu „kremacija“. Pats atlikau ir operatoriaus funkcijas, stebėjau, kokie judesiai yra reikalingi, kokie pertekliniai, kad įsisąmoninčiau visą veiklos procesą. Ir dabar tenka vieniems kitus pavaduoti.
– Kiek čia turite kremavimo įrangos operatorių Vilniaus padalinyje?
– Šiame padalinyje turime 3 darbuotojus, jie dirba pamainomis.
– Jūsų pirmosios kremavimo patirtys – ką iš jų atsimenate?
– Vienas iš ryškiausių dalykų, kuriuos aš prisimenu, – kai po pirmosios kremacijos ištraukiau pelenus, ten buvo matomi ir tam tikri fragmentai, kaulų likučiai, kurie vėliau virsta dulkėmis. Sau uždaviau retorinį klausimą: „Ir viskas?“ Tai yra viskas, kas liko iš žmogaus patirties, nugyvento gyvenimo?
Kiekvienas neatsakingas žvilgsnis, judesys ar frazė įsirėžia artimiesiems.
Natūraliai šis klausimas privalėjo būti atsakytas. Aš esu tikintis žmogus, man labai svarbios mintys apie pačią mirtį, prasmės paiešką. Privalėjau atsakyti į šį klausimą, ar tai yra viskas – pabaiga. Natūraliai atsirado mintis, kad negali viskas būti taip paprasta – turi būti kažkokios kelionės pabaiga ir naujos pradžia.
Neseniai rankose laikiau knygą „Anapus materijos“ – tai yra žymių žmonių, mokslininkų užduoti klausimai ir atsakymai, jog viskas yra per daug sudėtinga, kad būtų taip paprasta. Stovime maždaug per vidurį tarp šio ir kito pasaulio – tarp gyvosios materijos, kurią galime užčiuopti, ir tarp tos, kas tampa dvasiniu pavidalu.
– Kaip viduje pasiruošdavote kremavimo procedūrai?
– Pasiruošti neįmanoma dėl vienos paprastos priežasties – nėra dviejų vienodų laidotuvių, nėra dviejų vienodų likimų ar situacijų. Nėra kažkokio šablono, kaip turėtum reaguoti. Tačiau per tam tikrą laikotarpį visaip save bandžiau paruošti, po dienos darbų kažkur pabėgti mintimis. Aš tiesiog pasidaviau – nustojau nuo to bėgti, priėmiau tai kaip neišvengiamybę, gyvenimo dalį ir tai į mane įaugo. Per dieną aš priimu kasdienį gyvenimą, aukoju tiek gražias, tiek kartais skausmingas akimirkas ir tikiuosi, kad kažkur čia slypi gyvenimo prasmė. Ir palengvėjo.
Kai po pirmosios kremacijos ištraukiau pelenus, ten buvo matomi ir tam tikri fragmentai, kaulų likučiai, kurie vėliau virsta dulkėmis. Sau uždaviau retorinį klausimą: „Ir viskas?“
– Kaip apskritai vyksta visa kremavimo procedūra nuo pradžios iki pabaigos? Kiek ji užtrunka?
– Yra skirtingi būdai, vienas populiariausių, kai laidojimo įmonė atveža mirusįjį. Prieš tai būna paruošti dokumentai, aptartas procesas su artimaisiais, kartais jie lydi, kartais ne. Pastaruoju metu artimieji pradeda dažniau lydėti mirusįjį paskutinį kartą. Kremacija apima daug daugiau procesų nei tik techninį veiksmą įdėti karstą.
Būdamas krematoriumo operatoriumi turi būti šiek tiek chemikas, fizikas, turi šiek tiek išmanyti įstatymus, būti inžinierius ir nemaža dalimi psichologas. Visos šios kompetencijos yra reikalingos per vieną kremacijos laikotarpį.
Operatorius, priimdamas kūną, gauna ir dokumentus, kuriuos reikia išnagrinėti, ar jie yra teisingai parengti. Reikia mokėti perskaityti mirties liudijimą, išsiaiškinti, ar nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kokios mirties sąlygos, ar kremuoja tie žmonės, kurie pagal giminystės ryšį ir gali tai padaryti.
Tuomet vyksta pasiruošimo darbai: apžiūrimas karstas, ar nėra detalių, kurios galėtų trukdyti karstui patekti į vidų. Nuimamos įvairios plastikinės dalys, visa tai, kas susiję su aplinkosauga. Per patį kremavimo procesą kažko ypatingo daryti nereikia. Su visa pagarba sunkioms specialybėms, bet galėčiau prilyginti ir įsivaizduoti, kad operatoriaus darbas yra tarsi pilotuoti lėktuvą.
Vyksta kruopštus pasiruošimas prieš, tada tarsi viską atlieka autopilotu, nes sistema pati reaguoja į temperatūrų pokyčius, bet nuolat turi prižiūrėti, nes tas vienas mažas indikatorius, šviečianti lemputė, gali būti didelės bėdos pradžia. Turi sureaguoti ir, deja, nėra saugaus nusileidimo, kad paspaudi mygtuką ir viskas atsijungia, susitvarko, gali tęsti. Turi mokėti tinkamai užbaigti kremaciją netgi rankiniu būdu – kaip atidaryti, uždaryti sklendes, reguliuoti deguonies santykį.
Galėčiau prilyginti ir įsivaizduoti, kad operatoriaus darbas yra tarsi pilotuoti lėktuvą.
– Būna, kad sistema užstringa?
– Žinoma, kremavimo įrenginys yra sudarytas iš plieno ir kitų medžiagų, tai ypač elektronika, kuri skirta tiek darbuotojams, tiek aplink esančioms patalpoms nuo nelaimingų atsitikimų apsaugoti, visi komponentai yra labai jautrūs. Būna, jie net negenda, bet užkrenta kokia nors dulkelė arba jautriai sureaguoja, nes sistema pastebėjo jautresnį pokytį. Priklausomai nuo to lygmens, sistema arba prašo būti nedelsiant patikrinta, arba indikuoja apie susirūpinimą, kuris turi būti išspręstas kiek įmanoma greičiau.
Po to lieka techninė dalis – kai pelenai yra ištraukiami iš krosnies, juos reikia toliau suruošti – išrinkti nesilydančias detales, pavyzdžiui, implantus, kurie pagaminti iš medicininio plieno, vinutes nuo karsto. Po to įrenginys susmulkina likusius fragmentus, nes yra skirtinga frakcija, tai nėra vienalytė medžiaga. Tas visas turinys supilamas į kapsulę arba pasirinktą urną. Vėliau vėl sutikrinami dokumentai, žymėjimai, toliau vyksta atidavimo procesas.
– Turbūt kartais artimieji išbūna ir visą kremavimo laiką?
– Arba palydi karstą, arba kiti ir laukia. Reikia suprasti, kad kiekvienas savaip išgyvena šį ritualą. Aš kremavimo neatskirčiau kaip atskiros tradicijos – labiau vertinčiau kaip vieną iš laidojimo būdų. Yra vienos emocijos, kai laidoji tradiciniu būdu į kapo duobę, yra tam tikri aspektai, kai pirmasis grumstas paliečia karsto dangtį.
Emociškai čia lygiai taip pat – kai užsidaro kremavimo įrenginio durys, vėlgi žmonės kitą sykį jautriau sureaguoja, nes jie supranta, kad dabar jau viskas. Kadangi nebėra kur skubėti, žmonės kartais palaukia, tuomet su jais pasikalbame, padiskutuojame.
Sakyčiau, sunkiau šiame darbe susidorotų tie, kurie bijo mirties, ir taip pat tie, kurie galbūt per daug paviršutiniškai žiūri į mirtį.
– Kiek įprastai trunka kremavimo procedūra?
– Standartinis laikas yra apie 2,5 valandos nuo patekimo į krosnį iki kapsulės atidavimo.
– Ar dažnai darbuotojams reikia guosti artimuosius?
– Kaip mes suprantame žodžius „paguoda“ ar „užuojauta“? Jeigu tiesiog pasakysime ir nelydėsime to savo veiksmais, elgesiu, tai bus tik tuščias žodis. Tikrai ne kartą ir ne du yra tekę bendrauti su artimaisiais, kurie paguodos galbūt neieškojo, tačiau nuoširdus įsijautimas į jų situaciją priverčia diskutuoti apie gyvenimo prasmę, mirtį, kodėl mes blogai jaučiamės, kodėl mums skauda širdį. Tai galbūt tie pokalbiai galėtų atstoti užuojautą, paguodą.
Be abejo, mes esame empatiški žmonės. Kiek prisimenu, visi darbuotojai abiejuose padaliniuose Vilniuje ir Klaipėdoje turi savo istorijų, netekčių. Dėl to turbūt nėra nė vieno, kurie į šitai žiūrėtų labai paviršutiniškai, – mes vis tiek įsijaučiame.
Kartais ir randame paliktą daiktą, žmonės nebūtinai mums pasako, pavyzdžiui, po pagalve padeda žirklutes.
– Kokių charakterio savybių žmogus gali dirbti šį darbą? Kam jis nerekomenduojamas?
– Sakyčiau, sunkiau šiame darbe susidorotų tie, kurie bijo mirties, ir taip pat tie, kurie galbūt per daug paviršutiniškai žiūri į mirtį. Čia reikia nešiotis pagarbos mirčiai jausmą – tada supranti, kad esi tam tikro ritualo dalis. Visi sunkumai išsisprendžia savaime, nes vėlgi dažnam savo draugui kartais pajuokauju – nors tai yra plienas, bet ne gamyba. Tai yra specifinės paslaugos. Čia būna įvairių situacijų, kurios būna sprendžiamos kitaip negu įprastuose vadybos vadovėliuose.
– Kokių yra įsiminusių giminaičių pageidavimų, pavyzdžiui, gal kartu sudeginti ir tam tikrus daiktus, kurie buvo svarbūs mirusiajam?
– Čia reikia labai atsakingai pasižiūrėti, ko prašoma. Jeigu tai nedegūs dalykai, tada nėra prasmės jo deginti. Pavyzdžiui, jei tai yra koks nors rožančius iš Vatikano, siūlome jį įdėti į kapsulę, kai supilti pelenai.
Būna, kartais žmonės nori palikti ir kokį nors įrankį. Kartais ir randame paliktą daiktą, žmonės nebūtinai mums pasako, pavyzdžiui, po pagalve padeda žirklutes. Jeigu turime konkretų prašymą, tai mes elgiamės atitinkamai – galima deginti, galima įdėti. Jei nėra prašymo, mes elgiamės savo nuožiūra.
– Kokių reikalavimų ar pageidavimų yra tekę atsisakyti?
– Sukremuoti naminį gyvūnėlį kartu. Buvo močiutė, giminaičiai manė, kad niekas tuo gyvūnėliu nebesirūpins, tai mes nesutikome, nes laikomės standartų.
– Kaip manote, galbūt pastaruoju metu keičiasi ir kremavimo tradicijos, gal ieškoma įvairesnių urnų?
– Galima sakyti, kad, atsiradus naujoms idėjoms, vis dažniau kalbama apie ekologiją, laidojimo individualizavimą. Būna skirtingų urnų formų, spalvų, simbolių. Kiekvienas geba, jeigu tai jam svarbu, atsirinkti pagal save. Kažkas, pavyzdžiui, visą gyvenimą buvo didelis patriotas, gyveno kaime, labai mėgo gamtą – būna be galo gražios urnos su ąžuolo lapais. Kiti sako – velionės paskutinis pageidavimas buvo, kad nebūtų vien tik juodomis spalvomis ir ašaromis nusėtas procesas, tai renkasi šviesesnes, pastelines spalvas. Būna ir ekologinių urnų, kurios savaime suyra, kai vyksta sąlytis su drėgme.
Kiekvienas iš mūsų nešiojamės tą rimtį ir kiekvieną dieną einame su tikslu.
– Kaip manote, gal artimiesiems lengviau paleisti mirusįjį, kai jis yra kremuotas, o ne matomas karste?
– Pats turėjau bent keletą skaudesnių laidotuvių artimoje aplinkoje, tai kremuotą velionį paleisti tikrai lengviau. Kaip katalikas noriu pabrėžti, kad kremavimas turėtų turėti tam tikrų taisyklių, kad tinkamai įprasmintum procesą. Yra ritualų prieš su šventiku, kunigu ar kitos religijos atstovu. Kai daugiau mažiau viską darai taip, kaip įprasta mūsų papročiams, tada iš tikrųjų lengviau, nes žinai, kad daug ką esi padaręs prieš, žiūrėdamas į urnelę šiek tiek lengviau išgyveni.
– Kiek per parą gali įvykti kremavimo procedūrų?
– Įprastas skaičius yra 12–15, kartais būna ir 17. Turime dvi linijas čia, Vilniuje, ir vieną liniją Klaipėdoje, srautus kartais pasidaliname, kad išlaikytume normalų ritmą. Daug kas priklauso nuo mirštamumo, nes yra tam tikri dėsniai. Kai kurios įstaigos dirba tik darbo dienomis, tad nėra išrašomi mirties liudijimai. Dėl to savaitgaliais dažniau darbas sustoja, kremuojami tik tie, kurių dokumentai buvo paruošti iš anksto. Pirmadienis, antradienis būna įtemptesnės darbo dienos, tada kartais reikia kelių pamainų. Esame labai stipriai priklausomi nuo kasdienio poreikio.
Kas yra kremacija? Mes kaulų dūlėjimą 100–200 metų sutrumpiname iki kelių valandų.
– Ar nebūna taip, kad, praėjus kuriam laikui, darbuotojai atsiriboja nuo mirties, atsisveikinimo jausmo? Kada tai tampa tiesiog darbu?
– Tai niekada netaps tik darbu. Gal tai ir yra gerai. Kiekvienas iš mūsų nešiojamės tą rimtį ir kiekvieną dieną einame su tikslu. Čia tikriausiai ir nepadirbtų žmogus, kuris tiesiog atlieka darbą, „štampuoja“. Čia reikalingi žmonės, išjaučiantys gyvenimą ir mirtį.
– Gal yra buvę situacijų, kai artimieji norėjo kremuoti velionį, tačiau vėliau apsigalvojo?
– Kremavimo procesą reguliuoja įstatymai, kur nurodyta, kad jei yra nesutarimų tarp giminių, kremuoti ar ne, mes nekremuojame. Dažniau pasitaiko atvejų, kai žmonės to bijo, bet ateina tiesiog apsižiūrėti, kaip atrodytų kremavimas. Dauguma jų nusiramina, pasirodo, kad tai yra gana natūralu, paprasta. Kas yra kremacija? Mes kaulų dūlėjimą 100–200 metų sutrumpiname iki kelių valandų.
Kodėl šiandien mačiau taip gedinčius žmones, kodėl tai mane palietė? Galbūt jų skausme atsiskleidžia mano asmeninės patirtys?
– Kokį karstą dažniau renkasi giminaičiai kremavimui? Gal renkasi brangesnį, o galbūt pigesnį?
– Būna ir taip, ir taip. Dažnai tie, kurie renkasi paprastesnį karstą, galbūt pasirenka ypatingesnę urnelę. Reikia suprasti, kad karstas, urna yra savotiška paskutinioji dovana mirusiajam. Mes turime galimybę kremuoti visus karstus, nepriklausomai nuo medžio ir kitų medžiagų. Tik tiek, kad viskas remiasi į asmeninį išgyvenimą – kitas gal nori atiduoti viską, ko, mano, gali trūkti paskutinei apeigai, kiti žiūri paprasčiau ir akcentuoja kitokius momentus. Nėra vieno teisingo atsakymo. Mano patarimas toks – daryti taip, kaip liepia širdis.
– Kaip paleisti kasdienę kremavimo patirtį grįžus namo?
– Geriausias būdas atsipalaiduoti yra tiesiog gyventi, susitaikyti su tuo, kas esi ir ką veiki. Tai tavęs nepaleidžia nei dieną, nei naktį, būna, aplanko tos mintys. Kodėl šiandien mačiau taip gedinčius žmones, kodėl tai mane palietė? Galbūt jų skausme atsiskleidžia mano asmeninės patirtys? Galbūt kilo asociacijų? Jeigu esi sąžiningas sau ir sugebi kalbėtis, atsakyti, mintys tiesiog nugula į savo lentynėlę ir gyveni toliau.
Krematoriumo veiklą suvokiu ne kaip apčiuopiamą fizinį dalyką, o labiau kaip reiškinį, kuris tave moko gyventi.
– Kiek apskritai gali uždirbti krematoriumo operatorius? Gal ir konkurencija didėja, kai po truputį daugėja kremavimo įstaigų? Galbūt ne tik pinigai čia svarbūs, o ir kiti aspektai?
– Čia yra svarbesni kiti aspektai. Įprastai algos siekia Lietuvos vidutinį darbo užmokestį, viskas priklauso ir nuo to, kiek dienų, valandų išdirbta, tad atlygis turi atliepti darbuotojų lūkesčius. Tai yra palyginti protinga riba, nes turi ir tiesioginės įtakos galutinei kremavimo kainai.
Reikia suprasti, kad kaina už kremaciją nėra grynas pelnas – turi labai daug investuoti į atsargines dalis, techninę priežiūrą.
– Kad čia ir dabar galėtumėte sutvarkyti problemą?
– Taip. Šiuo metu tai dar yra brangus reikalas – ne tiek brangu užsakovui, kiek įmonei, kuri vykdo veiklą. Detalių, kurios susijusios su saugumu, nėra Lietuvoje, reikia užsakyti iš Europos Sąjungos šalių: kai kurios gali būti itališkos, prancūziškos, vokiškos, atsparios karščiui, kitokiems procesams. Tai daro įtaką kainai, todėl kiekviena pinigų dalis turi savo vietą. Tad ir darbo užmokestis yra neįžeidžiantis, tačiau irgi nėra kažkuo ypatingas.
Krematoriumo veiklą suvokiu ne kaip apčiuopiamą fizinį dalyką, o labiau kaip reiškinį, kuris tave moko gyventi.
– Jei kuris nors skaitytojas susidomėtų šiuo darbu, nuo ko rekomenduotumėte pradėti?
– Mus nuo tikslų realizavimo skiria baimė pradėti. Kai mes įveikiame šią baimę ir pradedame kažką daryti, kas nors ir pavyksta. Čia kartu ir palinkėjimas, kad nebijotumėte paskambinti į krematoriumą, pasidomėti, kaip čia viskas vyksta. Čia kartais turime ir ekskursijų, galima pasižiūrėti, šiek tiek užsiimame ir švietėjiška veikla, kad sugriautume sienas tarp žinojimo ir nežinojimo, kaip tai vyksta. Vietos visiems užteks po saule.